velekis

velẽkis sm. (2) 1. prastas, ppr. suveltas, negražus daiktas: Palas velẽkis, kas susivėlęs J. Vilnos į velẽkį pavirtusios, nė iškedenti negal Up. ║ kokios nors paskirties suveltas daiktas: Nuveltas vilnų bumbolas vadinas velẽkis (adatoms susmeigti) Rt. Šiaudų velẽkis buvo variniuo (katilui) padėti Rt. 2. End susivėlę plaukai, kaltūnas: Muno plaukų yr daug, apželu kaip velẽkis Lkv. Arkliams velẽkis įsivela karčiūse Rt. 3. scom. apsileidęs, susivėlęs žmogus: Velẽkis – kol nepastumi, tol jis neita NmŽ. Nebūk velẽkis Kv. 4. velnias, nelabasis: Senovė[je] velẽkiai su piemenimis ratalį mušdavę NmŽ. ^ Ka tavi velẽkis parautų! Vvr. Ans didliai velekiùs stato (keikiasi) Krtn. 5. menkas, siauras žemės rėžis: Kaip dalinsis po velekelį, teks kožnam broliui čiužis J.